Sriubų receptai

Sriubų receptai Lietuvoje turi labai gilias tradicijas, o jų gaminimo tradicijos vystėsi kartu su Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, sriubos buvo neatsiejama lietuvių kasdienės mitybos dalis.

Sriubos gali būti šaltos ir karštos, tirštos ir skystos, lengvos ir sočios, trintos ir ne. Soti, tiršta sriuba atstoją pagrindinį patiekalą. Sriuba dažniausiai valgoma pietums, bet verdama ir vakarienei, o Aukštaitijoje seniau sriuba buvo verdama ir pusryčiams. Liaudyje, pagal gyvenimo būdą, buvo susidariusi tradicija riebias, sočias sriubas valgyti pietums, o pieniškas, lengvai virškinamas – vakarienei.

Sriubų istorija Lietuvoje:

XIV amžiaus metraščiuose yra užfiksuota, kad sriubos buvo dažnai verdamos ir gardinamos vietinėmis žolelėmis, tokiomis kaip petražolės ar rūgštynės. Sriubos buvo ruošiamos ir valstiečių namuose, ir didikų dvaruose. XVI amžiuje, kai dvarų virtuvės tapo vis labiau įmantrios, buvo itin vertinami buljonai (sultiniai), kurie tapo sriubų pagrindu. Šiuose dvaruose sriubos būdavo gardinamos ne tik vietiniais prieskoniais, bet ir tuo metu prabangiais, statusą įrodančiais prieskoniais, tokiais kaip muškatas ir pipirai, taip pat naudojami svogūnai, česnakai, pupelės ir žirniai.

Senovės lietuviai virė sriubas iš to, ką turėjo po ranka – daugiausia iš vietinių daržovių, laukinių augalų ir kruopų. Pavydžiui žirnių sriuba yra viena seniausių tradicinių sriubų Lietuvoje. Cibulynė, šmakalas – autentiškos, šaltos sriubos, dažniausiai gaminamos iš silkės ir rūgščių ingredientų, kurios buvo populiarios tiek pas valstiečius, tiek aukštuomenėje.

Liaudies tradicijose sriubos būdavo verdamos atsižvelgiant į sezonus. Vasaros metu populiariausios buvo šaltos sriubos, tokios kaip šaltibarščiai. Žiemą buvo ruošiamos šiltos, sočios sriubos iš daržovių, grybų ar mėsos, kurios padėdavo sušilti ir suteikdavo daug energijos.

Lietuvos sriubų istorija taip pat siejama su tam tikrais religiniais papročiais, pavyzdžiui, per Kūčias tradiciškai buvo valgoma grybų sriuba, o pasninko laikotarpiu būdavo verdamos pieniškos ir daržovių sriubos.

Sriubų istorija pasaulyje:

Sriubų istorija pasaulyje siekia tūkstančius metų. Senovės kultūros, tokios kaip egiptiečiai, graikai ir romėnai, vertino sriubas kaip svarbią mitybos dalį. Buvo manoma, kad tai vienas pirmųjų patiekalų, kurį žmonės pradėjo gaminti, kai išmoko virti vandenį. Viduramžiais sriubos Europoje dažnai buvo vargšų maistas, nes tai buvo pigus ir maistingas būdas panaudoti likučius. Prancūzijos kulinarai XVI – XVII amžiuje išvystė sriubų kultūrą, sukurdami klasikinius sultinius ir tirštas sriubas, tokias kaip Bouillabaisse ar Svogūnų sriuba.

Iš ko verdamos sriubos:

Kiekviena sriuba susideda iš sultinio ir priedų. Sultiniai gali būti: daržovių, vištienos, kiaulienos, jautienos, laukinienos, subproduktų, žuvų, jūros gėrybių, grybų. Sultinius gali atstoti pienas, vanduo, gira ir net alus. Priedai gali būti: daržovės, kruopos, mėsos, žuvies gabalėliai, grybai, kruopos, miltiniai gaminiai ir kiti produktai. Pabandykite sriubas pagaminti dar maistingesnes ir pagardinti laukiniais valgomais augalais: dilgėlėmis, garšvomis, balandomis ir t.t.

Išsivirti sriubą nesunku, ypač jei naudojate šviežius, sezoninius produktus. Didžiausias darbas ruošiant sriubą – tai išsivirti skanų, kokybišką sultinį. Tačiau įgudus, galėsite jo išsivirti didesnį kiekį ir porcijomis užsišaldyti.

Sriubų nauda sveikatai:

Sriubų reikšmė mūsų mityboje yra didelė – jų kvapas sužadina virškinamųjų sulčių gamybą, taip pat papildo skysčių atsargas organizme. Sriubose gausu ištirpusių baltymų, riebalų, angliavandenių ir ekstraktinių medžiagų, kurias organizmas lengvai virškina ir įsisavina. Jas mielai valgo ir vaikai, ir suaugusieji. Sriubose taip pat daug vitaminų ir mineralų. Jos puikiai tinka dietinei mitybai, gali būti sočios, bet kartu ir mažai kaloringos. Sriubos lengvai virškinamos, todėl tinka žmonėms su jautria virškinimo sistema ar po ligos.

Sriubų rūšys:

Sriubos skirstomos į kelias pagrindines grupes:

Sultiniai – jų pagrindą sudaro vištienos sultinys, jautienos sultinys, daržovių sultinys ar žuvies sultinys.

Tirštos sriubos – į jas dažnai dedamos kruopos, miltiniai produktai, daržovės, mėsa, žuvis.

Šaltos sriubos – pavyzdžiui, šaltibarščiai, kurie itin populiarūs Lietuvoje vasaros metu.

Pieniškos sriubos – dažniausiai tiekiamos vakarienei, nes yra lengvos ir maistingos.

Kreminės sriubos – trintos sriubos, kurios dažnai būna pagardintos grietinėle.

Sriubų receptai dar gali būt skirstomi pagal gamybos būdą ir ingredientus – tai gali būti daržovių sriubos, grybų sriubos, mėsos sriubos ar žuvies sriubos.