Grybai

Nuo seniausių laikų grybai vartojami maistui ir liaudies medicinoje. Rašytiniuose šaltiniuose išliko žinių, kad juos rinko ir valgė Babilonijos, Senovės Graikijos ir Romos gyventojai. Lietuvoje taip pat nuo seno grybai mėgstami ir vertinami, ypač jie populiarūs buvo ir liko iki šiol Dzūkijos regione.

Grybai maistingumu prilygsta daržovėms, juose kaip mėsoje daug baltymų.

Deja žmonės žino tik baravykus ir voveraites ir nepažįsta daugelio labai skanių grybų.

Nuo ankstyvo pavasario, dar nenutirpus visam sniegui, samanose raudonuoja austriškosios plačiataurės, liaudyje meiliai vadinamos gegutės bateliais. Balandžio pabaigoje auga bobausiai, briedžiukai, gyslotieji plokščiagrybiai. Gegužės pabaigoje – pavasarinės balteklės (avižėlės). Birželio pabaigoje miškuose pradeda dygti voveraitės, o pievose laukiniai pievagrybiai, lauminiai mažūnai. Susiklosčius palankiems orams, vasaros pabaigoje auga: baravykai, šilbaravykiai, gudukai (kalpokai, vokietukai), ūmėdės, žvynabudės, kazlėkai, lepšiai, kelmučiai, pilkosios tauriabudės, rudmėsės ir t.t. Po pirmų šalnų renkamos žaliuokės (zelionkos).

Miškuose auga apie 300 valgomų grybų rūšių, iš kurių apie 100 yra labai gero skonio. O aš išvardinau tik tuos, su kuriais esu susipažinus ir ta pažintis su kiekvienais metais plečiasi.

Miško grybai kepami, verdami. Žiemai – džiovinami, sūdomi, rauginami, marinuojami, konservuojami svieste. Su jais verdamos sriubos, gardinami troškiniai, sriubos, dedama į kiaušinienes, padažus, kepinius, pyragų ir pyragėlių įdarus ir t.t. Iš žalių baravykų kepurių gaminamas karpačas.

Kaip išvengti apsinuodijimo grybais.
Rinkti tik gerai žinomus grybus, o su nepažįstamais susipažinti grybų atlaso ir interneto pagalba. Geriau patikrinti kuo įvairesnius šaltinius, kad įsitikinti ar jis tikrai valgomas. Šiais laikais jau yra neblogų grybų atpažinimo programėlių telefonuose.
Rinkti tik jaunus grybus.
Nerinkti šalnų pakąstų grybų.
Surinktus grybus apdoroti tą pačią dieną.

Receptai ir patiekalai su grybais: