Sakoma, kad desertai yra vaišių atsisveikinimo dovana. Man gal geresnė dovana sūris arba geros vytintos mėsos griežinėlis :) Aš į aukštos klasės konditerinį meną nepretenduoju, sakyčiau net ir į žemesnės. Esu kulinarė iki pat ausų. Myliu mėsą ir daržoves. Tačiau sukirba kartais noras pasigaminti kažko saldaus, bet nesudėtingo. Tas noras greičiausiai kyla iš nostalgijos vaikystei, kai vasaras praleisdavau pas močiutę ir jau ūgtelėjusios su sese ir pussesere pačios (žinoma močiutės viena akimi prižiūrimos) kepdavome sausainius, močiutė leisdavo papuošti užsakomuosius tortus. Meduolius ir keksus ji kepdavo pati, nes tešlas sukdavo rankomis, o tai labai sunkus ir monotoniškas darbas.
Ankstesniais laikais Lietuvoje paprasti žmonės nelabai turėjo kuom smaližiauti. Cukrus buvo brangus, apie užjūrio vaisius ir uogas negalėjo net pasvajoti, tad didžiausiu gardumynu buvo soduose, miškuose augantys vaisiai, uogos, medus ir ragaišis iš kvietinių miltų.
16 amžiaus Vilniaus kunigaikščių rūmų inventorinėse knygose minimi ir įvairiausi iš užsienio atgabenti skanėstai: migdolai, razinos, riešutai, cukrus, cinamonas, gvazdikėliai, muskatų riešutai. Šiais atvežtiniais produktais buvo įprasta parodyti savo turtingą ir kilmingą statusą. Todėl net nestebino tokios mūsų laikais atrodančios keistenybės kaip višta apibarstyta cukrumi ar unguriai įdaryt džiovintais vaisiais. Prieskonių buvo tiek dedama į patiekalus, kad buvo neįmanoma valgyti. Saldainiai į Lietuvą atkeliavo iš rytų ir jais prekiaudavo vaistinėse. Šokoladas atkeliavo tik 18 amžiaus pabaigoje.
Desertų kategorijoje gyvena – sausainiai ir pyragai, net kelių rūšių varškės apkepas, pradedant tradiciniu, baigiant moliūginiu. Angliškas virtas pudingas “Spotted dick” su vaniliniu padažu, vaisių ir uogų trupiniuočiai, prancūziškasis “Creme brulee”. Naminiai įprasti ir “Semifreddo” tipo ledai. Triufeliai, daug šokoladinių desertų. Blyneliai su moliūgais, grikiais ir kiti. Desertai iš močiutės receptų knygelės. Džemai.
Saldumynų ir desertų receptai:
