Lydekos receptai ir patiekalai

Lydekos receptai ir patiekalai – nuo keptos keptuvėje iki picos su lydeka. Šiame įraše sudėjau visus savo gamintus receptus iš lydekų. Kaip matysite tai labai universali ir deranti su daugeliu produktų žuvis, pradedant daržovėmis, baigiant sūriais su mėlynaisiais pelėsiais. Lydeka yra liesa žuvis, tad tinkama dietinei mitybai, na o kam dieta neaktuali, negailėkite lydekai sviesto ir grietinėlės 🙂

Europinė lydeka – plėšri lydekžuvių būrio žuvis. Lietuvoje lydekos dar vadinamos: didžiaisiais upių vilkais, smailiasnukiais riteriais, lydžiais, aštriadantėmis, peiliukais, šaudyklėmis, krokodilais, ščiupokais, sčupokais, ančiasnapiais, kirstukais, pepkėmis, silkėmis, ragatkėmis, aguriecais ir taip toliau.

Tai viena stambiausių mūsų vandenų plėšrūnių. Ši žuvis puikiai prisitaikiusi prie įvairių gyvenimo sąlygų, todėl ją galima aptikti visur – tiek upėje, tiek ežere ar tvenkinyje. Lietuvoje paprastai sugaunamos 30 – 60 cm ilgio, 0,3 – 2,5 kg. Rečiau aptinkamos iki 120 cm ilgio lydekos, o iki 150 cm ir 25 kg svorio ir net didesnės, ypatingai retos. Maksimalus amžius – 30 metų.

Viduramžiais Lietuvos didikai mėgdavo valgyti riebiai, sočiai ir daug, tačiau pasninkaudavo irgi uoliai. Pasninko metu, lydekos užimdavo garbingiausias stalo vietas. Lydekos buvo kepamos, verdamos, troškinamos, sūdomos, džiovinamos, rūkomos.

Labai vertinami buvo lydekų ikai, kurių kiekviena miestiečių šeima galėdavo pavasarį pasigaminti atsargoms. Yra aprašyta, kaip dviems vyrams įnešus į Radvilų rūmų virtuvę lydeką ir neatsargiai perpjovus jos pilvą, ikrai pasklido virtuvės grindimis, o susėmus, ikrų buvo pusantro kibiro. XVII ir XVIII amžiais lydekų kepenėlės buvo laikomos aukščiausios klasės delikatesu.

Lydeka puikai tinka kepimui orkaitėje, keptuvėje ir griliuje, virimui, troškinimui, šutinimui, rūkymui, sūdymui, marinavimui, konservavimui.

Visi žino, kad žuvį valgyti naudingą. Ypač naudinga valgyti tą, kuri užaugusi toje aplinkoje kur mes gyvename. Sunku suprasti, kodėl mūsų ežerų ir upių žuvis mažiau vertinama nei atvežtinės dorados, vilkešeriai, fermose augintos pūstašonės lašišos ir visos kitos įdomiais pavadinimais ir dar keistesnės išvaizdos žuvys. Jokiais būdais nesakau, kad reikia atsisakyti paragauti atvežtinių žuvų, bet pasitelkus fantazijos iš mūsų gėlavandenių ir jūrinių žuvų, galima pasigaminti įvairiausių ir įmantriausių patiekalų. Juo labiau, jų dar Lietuvoje galima patiems pasigauti ar nusipirkti turguose, prekybos centruose ir už nedidelę kainą.