Velykų patiekalai ir receptai

Velykų tradicijos:

Velykų pasiruošimas Lietuvoje prasideda Verbų sekmadienį – savaitę prieš pačias Velykas. Šią dieną tikintieji neša į bažnyčią verbas, kurios simbolizuoja Kristaus atėjimą į Jeruzalę. Tradicinės lietuviškos verbos gaminamos iš kadagio šakelių ir kitų žalumynų, dažnai papuoštų spalvingais augalais, tokiais kaip mirtos ir šakelės, simbolizuojančiais atgimimą ir sveikatą. Verbų pašventinimas ir laikymas namuose reiškia šeimos globą ir apsaugą nuo blogio. Taip pat būdavo šventinami margučiai, vanduo ir ugnis.

Tikėta, kad šventintas vanduo skaistina veidą, gydo odos skaudulius ir turi dvasinę apsaugą suteikiančių savybių. Prieš Velykas bažnyčioje pašventintą vandenį žmonės naudojo įvairiems ritualams – juo laistė Velykų stalą, namus, gyvulius, o dalį supildavo į šulinį, kad vėliau galėtų juo gydyti ligonius ir apsisaugoti nuo piktųjų dvasių.

Nuo VIII amžiaus pavasario šventėje ypatinga vieta taip pat tenka šventintai ugniai. Iš bažnyčios parnešta neužgesinta ugnis buvo ypatingai saugoma ir naudojama ritualuose. Ugnimi apeidavo sodybas, trobas, laukus, bičių avilius, siekiant apsisaugoti nuo gamtos stichijų – perkūnijos, audrų ar krušos. Ugnimi užkurtos krosnys būdavo naudojamos apeiginių patiekalų ruošimui, o tokios ugnies galia buvo tikima visus metus.

Lietuvoje taip pat populiaru Velykų antrąją dieną lankyti giminaičius ir draugus bei jiems įteikti mažas dovanas, kurios dažnai būna simbolinės, pavyzdžiui, margučiai ar saldumynai.

Margučiai:

Velykų sekmadienis Lietuvoje prasideda šventiniais pusryčiais, kurių metu šeima dalijasi pašventintais margintais kiaušiniais. Religingieji prieš pusryčius dar nueina į bažnyčią. Kiaušinių dažymas – viena iš mėgstamiausių Velykų tradicijų, turinti gilias šaknis. Seniau kiaušiniai būdavo dažomi natūraliais dažais, pavyzdžiui, svogūnų lukštais, samanomis, medžių žievėmis, beržų lapeliais ar burokėliais, suteikiant natūralius  rudus, geltonus ar raudonus atspalvius. Dažant dažnai buvo naudojamos pavasarinės žolelės. Taip pat kiaušiniai buvo marginami vašku, skutinėjami. Senos kiaušinių marginimo tradicijos išliko, tačiau atsirado ir naujų – marginimas laku, folija, vyne, su ryžiais, vienkartiniuose rakšluosčiuose, net šilkiniuose kaklaraiščiuose 🙂

Velykų kiaušinis, kaip sakralus simbolis, turi ypatingą vietą lietuvių apeigose. Didelė pagarba teikiama dovanotam margučiui – tikima, kad kuo daugiau vaikų apsilankys Velykų rytą, tuo namai bus laimingesni ir paukščiai dėslesni. Vis dar gyvuoja paprotys pirmąją Velykų dieną vaikščioti po kaimus ir rinkti margučius, o vaikams margučius kartais dovanoja mitinė būtybė – Velykė. Dovanotas Velykės kiaušinis laikomas talismanu, kurį stengiamasi išlaikyti sveiką kuo ilgiau, kad lydėtų sėkmė ir sveikata. Velykė dažnai vaizduojama kaip švelni, gera senutė, sėdinti ir marginanti kiaušinius naudodama įvairias žoleles. Šis personažas siekia senovės mitologinius laikus, kai tikėta, jog Velykė rūpinasi vėlėmis ir turi ypatingą ryšį su anapusiniu pasauliu.

Velykų patiekalai, tradicinis stalas:

Lietuviškų Velykų stalas yra gausus ir simbolinis, kupinas senųjų tradicinių patiekalų. Kiaušiniai – vienas pagrindinių patiekalų, simbolizuojantis gyvybę ir naują pradžią. Jie dažnai patiekiami su šviežiomis žolelėmis, krienais arba kitomis daržovėmis. Prie šio patiekalo taip pat tinka įvairūs padažai, dažniausiai pagaminti iš krienų, majonezo arba sviesto.

Pagal senąsias tradicijas Velykoms būdinga virta kiaulienos galva arba kumpis, kurie buvo laikomi šventės simboliu ir siejami su gausa ir turtu. Žemaičiai gamindavo riebų šiupinį su dubenyje kyšančia kiaulės uodega, suvalkiečiai kepdavo krosnyje kiaulės galvą, vėliau pradėjo gaminti kiaulės galvos sūrį, dzūkai patiekdavo riebią kopūstienę su kiaulės knyslėmis. Visoje Lietuvoje buvo paplitę tokie patiekalai kaip šaltiena, slėgtos ir suktos karkos, virtos dešros. Šiaurės Lietuvoje ir Žemaitijoje kepdavo žąsį. Taip pat buvo stengiamasi pagaminti pieniškų patiekalų, tokių kaip: įvairūs sūriai, sviestvarškė, varškė, gaminami sviestiniai avinėliai.

Velykų desertai – svarbi šventės dalis. Pavyzdžiui, šakotis, kuris yra neatsiejamas nuo didesnių šeimos švenčių Lietuvoje, taip pat dažnai statomas ant Velykų stalo. Kiti populiarūs saldūs patiekalai – varškės sūris papuoštas džiovintais vaisiais, riešutais ar medumi, ragaišiai, Velykų bobos. Taip pat lietuviai neapsieidavo be kvietinių pyragų.

Tikėta, kad Velykų stalą privalu papuošti per žiemą išsilaikiusia žaluma, kad geriau augtų žiemkenčiai. Puošimui buvo naudojami bruknienojai, šarkakojai, pataisos, išsprogusios beržų šakelės. 

Velykų žaidimai:

Šventinių pusryčių metu įprasta mušti kiaušininius, kieno kiaušinis lieka neskilęs, tas laimi. Taip pat populiarus Velykų žaidimas yra kiaušinių ridenimas, kai margučiai ridinėjami nuo specialių lentų arba nuokalnių. Laimi tas, kurio kiaušinis nurieda toliausiai arba susiduria su kitais kiaušiniais nesudužęs.